Leidinio numeris:

2012.01.06 (4/2012)

Rodyti

Kinas. Pasijuokti iš psichoanalitikų taip pat yra sąžininga

Ironiškai – apie psichoanalitiką, švelniai – apie baimes



Vilniaus kino teatre „Pasaka“ rodoma garsaus italų režisieriaus Nanni Moretti komiška drama „Turime popiežių!
“ Filmas, kuriame vaizduojamas popiežius, lankantis psichoanalizės seansus, tapo vienu iš 2010 m. Kanų kino
festivalio favoritų, tačiau supriešino Italijos katalikus. Centrinė šio filmo figūra – popiežius, kurį
vaidina 84 metų garsus prancūzų aktorius Michel Piccoli. Ne kartą geriausio aktoriaus titulą pelnęs Piccoli
kuria įsimintiną ir jautrų „ganytojo“ vaidmenį, teigiantį, jog popiežius – irgi žmogus.
Filme persipina komedija ir drama, realistinis tonas ir groteskas. Popiežius pabėga iš Vatikano ir klaidžioja
po miestą, patenka į situacijas, kurių jau ilgą laiką nepatyrė. Pasak režisieriaus Moretti, šis filmas – tai
jo paties sukurta istorija. „Tai mano filmas apie mano Vatikaną, mano konklavą, mano kardinolus. Aš pateikiau
savą Vatikano pasaulio versiją. Bet manau, kad filmo temos ir protagonisto kančia gali paveikti ir žmones,
kurie nė iš tolo nesusiję su mano rodomais asmenimis. Savo filmuose esu pašiepęs kairiuosius, juokiausi iš
tėvų ir vaikų santykių, filme „Brangus dienorašti“ (“Caro Diario“) aš netgi pasišaipiau iš vėžio, kuriuo pats
sirgau. Todėl manau, kad pasijuokti iš psichoanalitikų taip pat yra sąžininga“, – sako Moretti.
Nanni Moretti (g. 1953, Brunikoje, Italijoje) – italų kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris,
kino teatro Romoje savininkas, vienas žymiausių savo kartos kinematografininkų. Jis niekur nestudijavo kino,
nėra dirbęs režisieriaus asistentu. Į kiną atėjo kurdamas mėgėjiškus filmus su Super 8 mm kamera. 1976 m.
debiutavo pilno metražo komedija „Aš esu valdingas“.
Svarbiausi jo filmai – „Ecce bombo“ (1978), „Auksiniai sapnai“ (1981, Venecijos festivalio prizas), „Bianca
“ (1983), „Mišios baigtos“ (1985, Berlyno festivalio prizas), „Brangus dienorašti“ (1993, Kanų festivalio
prizas už režisūrą), „Sūnaus kambarys“ (2001, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), „Kaimanas“ (2006) ir
kt.
Moretti dažnai ir pats vaidina savo filmuose – nervingus, neryžtingus personažus, apimtus baimių ir įkyrių
minčių.
„Mano filmų personažai gyvena tarsi akvariume“, – sako kino kūrėjas. Jo režisūriniam braižui būdingas
egocentrizmas, mėgėjiško kino patirties atgarsiai, ironija, komizmas siejamas su Charles'o Chaplino, Busterio
Keatono, Woody Alleno filmų tradicijomis.
Beje, Moretti aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime, palaiko kairiąsias jėgas.

Žvelk švelniai
Kitas „laiškas iš festivalio“ – nuo sausio 13 d. pradedamas rodyti graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari
juostą „Atenbergas“. Pagrindinį vaidmenį filme atlikusi aktorė Ariana Labed 2010 m. buvo apdovanota Venecijos
kino festivalyje, filmas gavo Graikijos Salonikų kino festivalio specialųjį „Sidabrinio Aleksandro“ žiuri
apdovanojimą bei pagrindinį svarbiausio Lenkijos kino festivalio „New Horizons“ prizą.
Graikų režisierės dramoje pasakojama apie 23-ejų metų Mariną – sunkiai nuspėjamą būtybę, kuri gyvena mažame
nuo civilizacijos izoliuotame miestelyje ir beveik nebendrauja su žmonėmis. Merginos pasaulį formuoja jos
mėgstami gamtininko Davido Attenborough dokumentiniai filmai apie gyvūnus, jos architektas tėvas ir
vienintelė draugė Bela, nuolat teikianti ataskaitas apie savo asmeninius seksualinius nuotykius. Marinai
žmonių padermė atrodo keista bei atgrasi, tad mergina verčiau laikosi atstumo. Žmogiškąją giminę ji tyrinėja
per „Suicide“ grupės dainas bei Attenborough dokumentiką, kol atsiduria akistatoje su savo pačios baimėmis
bei aistra.
„The Guardian“ kino kritikas Steve Rose kviečia atkreipti dėmesį į šio filmo ryšius su kitais svarbiais
kūriniais: „Filmo citatų spektras itin platus – nuo graikiškosios tragedijos iki Kubriko, Bunuelio, tačiau
nepaisant to, kad filmas pavadintas iškraipytu vardu, dera pripažinti, kad pagrindinis jo įkvėpėjas vis
tiktai yra David Attenborough.“ Pati Athina Rachel Tsangari į tai pripažino: „Pamaniau, kaip įdomu stebėti
Mariną su lygiai tokiu pačiu moksliniu švelnumu, su kokiu Attenborough stebi savo objektus“.
Apie režisierę kalba darbai: pirmasis pilnametražis filmas „Lėtas ėjimo verslas“ (2002) buvo pristatytas 9
pasaulio miestuose ir Niujorke leidžiamo „Village Voice“ žurnalo kino kritikų balsavime pripažintas vienu
geriausių 2002 m. debiutų. „Atenbergas“ 2010 m. buvo vienas iš trijų finalininkų, pretendavusių gauti Europos
Parlamento prizą „LUX“. 2007 m. Europos Parlamento įsteigtas „LUX“ prizas teikiamas filmams, kurie provokuoja
debatus apie bendras europietiško gyvenimo vertybes. (VŽ)